Loading...

Slidinėti – į Ukrainą? Draugiškos kainos ir neįkainojama vertė

Slidinėjimas
Vilma

Kadangi nei laimime loterijoje, nei sėkmingai prekiaujame akcijų biržose, pinigus kelionėms taupom ir skaičiuojam, tad noriu pasidalinti šių metų atradimu – slidinėjimu Ukrainoje, Karpatų kalnuose esančiame Bukovelyje.

Jaukus nedidelis miestelis kalnuose su raudonstogiais nameliais, restoranėliais, viešbučiais – pirmas vaizdas kaip atvykus į bet kurį kalnų slidinėjimo kurortą Slovakijoje ar Austrijoje. Tačiau 850-1372 metrų virš jūros lygio esantis Bukovelis pradėtas statyti prieš dvidešimt metų, tad čia dar jaučiasi ta gera augimo ir permainų dvasia. Naujovės dar šiek tiek rungiasi su sovietiniu palikimu, kurio čia, panašu, kasdien lieka vis mažiau ir jis bent jau mums per daug nekliuvo. Viską atpirko nuostabus oras, gražūs miškai ir nerealus kainos bei kokybės santykis. Atostogaudami Lietuvoje su dviem vaikais tikrai būtume išleidę daugiau! Slides ir kitą inventorių vežėmės patys, daug ką Vilniuje buvome susiskolinę, kai ką turėjome. Bet gabentis ir skolintis tikrai nevertėjo. Kokybiško inventoriaus kainos čia – neįtikėtinos. Penkioms dienoms komplektą, tinkanti ne profesionalui, bet jau prakutusiam slidininkui, gausite už 40 eurų! Ski pasas toms pačioms penkioms dienoms kainuoja 120, instruktoriaus paslaugos – 12 eurų valandai. Mūsiškis Volodimiras puikiai kalbėjo rusiškai ir angliškai, vaikai – 7 ir 8 metų berniukai - nemokėjo nė vienos kalbų. Tiksliai negaliu atsakyti, kaip jie ten susikalbėjo, tačiau į treniruotes abu šaudavo su džiaugsmu, po jų pasiimdavome laimingus, po dviejų dienų įvyko lūžis – vaikai atsistojo ir nučiuožė mėlynąja trasa, o instruktorius ėmėsi tobulinti mamos laikyseną ir slidinėjimo įgūdžius. Mokytojai ir trasos (visų jų ilgis apie 70 km) čia tiesiog kosminiai. Man buvo svarbiausia, kad mėlynosios trasos plačios, nėra grūsčių. Vyrui patiko su instruktoriumi prasilėkti bekelėmis. Vieną naktį su visais vaikais išbandėme naktinį slidinėjimą – nuo 21 iki 24 ketvirtos valandos atidaromos keturios puikiai apšviestos naktinės trasos. Čiuoži – sustoji užkąsti tradicinių koldūnų, karšto vyno, - tikslių prie pat trasų esančių kavinių kainų neatsimenu, bet jos tikrai nesikandžiojo. Nesikandžiojo ir taksi įkainiai. Kadangi gyvenome ne prie pat trasų, o už kokių poros kilometrų esančiame viešbutyje „Diamond“, slidinėti ir visur kitur važiuodavome taksi už kelis eurus. Daugiausia sumokėjome keliaudami į už miestelio esantį turgų – apie penkis į abi puses. Šiame nedideliame turgelyje prisipirkome visko, ko galima gauti Karpatuose – įvairių rūšių vietinio vyno, medaus, džiovintų baravykų, arbatžolių, anksčiau nematytų džiovintų uogų. Prekybos centre miestelyje yra visų reikalingų produktų, bet per atostogas viešbutyje juk negaminsi. Išbandėme populiariausią ukrainietiškų patiekalų restoraną „Salo“. Brangiausias patiekalas ten – elnienos kepsnys su vyne mirkyta kriauše kainuoja apie 30 eurų. Kasdien neprivalgysi, be to, nebūtina pradėti nuo to, kad brangiausia  „Lucky Bull“ ragavau tuno už dešimt eurų, „Grybova Hata“ prisisakėme vietinių gėrybių. Bet kur kas pigiau ir ne prasčiau valgyti mažiau turistų lankomuose mažesniuose restoranėliuose (puikūs balandėliai kainavo apie 4, pilstomas alus – 2 eurus), net ir savame viešbutyje. Informacija apie kainas ir trasas rasite ir internete. Labiau norisi papasakoti apie tai, ko neperskaitysite sausuose kelionių pasiūlymuose. Pasirinkę Ukrainą, Bukovelį, be kitų privalumų gausite ir neįkainojamų pridėtinių verčių – patirsite vietinių šilumą ir draugiškumą. „Jūs – iš Lietuvos? Sveiki atvykę!“ – vos ne į glėbį čiupo taksistas Dmytro. Visur nuvežė, neprašytas viską aprodė ir norėjo visai neimti pinigų. Nedidelio restorano šeimininkas puolė sveikintis lietuviškai ir vaišinti vietiniais užkandžiais. Už palaikymą karo alinamai savo šaliai ukrainiečiai dėkingi Lietuvai ir tą dėkingumą rodo su slavišku nuoširdumu. Panašiai pasijunta ir po Sakartvelą keliaujantys lietuviai – ten taip pat dažnai pakanka prisistatyti, o šeimininkai apgobia svetingumu. Panašu, kiekvienas Bukovelyje apsilankęs lietuvis čia palieka po naują vietinį draugą. Mums tokiu liko puikius kokteilius maišęs ir smagiai politikavęs barmenas, taksistas Dmytro, kuris, jei būtume prašę, turbūt savo senu „Volvo“ ne tik mielai būtų vežiojęs po apylinkes, bet ir pargabenęs namo. Mes – iš tų, kurie ištrūkę atostogų stengiamės jas išnaudoti „pagal paskirtį“, tad kasdien į trasas keliaudavome kaip į darbą. Užtat mineralinio vandens šaltinių turinčiame Bukovelyje liko neaplankyti spa centrai, vandens parkas „Voda“, kuriame besipliuškenant galima stebėti slidininkus, nauja rogučių trasa (kitais metais ten jau veiks ir biatlono trasos), nespėjome persikelti lynais per ežerą. Bet tai dar padarysime. O tiems, kurie ten vyks dar šįmet, pavydžiu gero oro, puikios atmosferos ir Vasario 16- osios sutikimo kalnuose. Sako, kai per šventę ten susirinkę lietuviai gieda himną, jausmas būna ypatingas. Bukovelis mūsų šeimai buvo puiki vieta pasitikrinti, ar slidinėjimo atostogos apskritai mums tinka. Pasibandėm, nemažai išmokom, slidinėsim. Greičiausiai – vėl ten pat.